Ar šuo gali padėti… nustoti bijoti šunų?

Dažna diskusijų tema – ar šuo gali padėti bijančiam šunų žmogui išmokti jų nebebijoti. Nemaža visuomenės dalis linkusi ignoruoti šunų baimę, ypač jei ją patiria vaikai. Aplinkiniai linkę manyti, kad „tai nieko tokio“, „išaugs“, „geriau tegu bijo, nei lenda prie kiekvieno šuns“ ir panašiai.  Tačiau tokia baimė paprastai neigiamai veikia ją jaučiančio asmens gyvenimo kokybę. Ir tas poveikis tuo stipresnis, kuo stipriau bijoma. Žmogus gali vengti užeiti į svečius pas šunį laikančius bičiulius ar giminaičius, gali bijoti lankytis tam tikrose vietose, kur galimai sutiks šunų, gali keisti numatytą maršrutą, vien tam, kad išvengtų susitikimo su horizonte matomu šunėku, galiausia, gali netgi bijoti išeiti į gatvę. Be to, patiriant baimę išsiskiria vadinamieji streso hormonai, kurių perteklius neigiamai veikia organizmą. Taigi, ar gali šuo (savaime suprantama, specialiai paruoštas ir ne vienas pats, o su specialisto pagalba) pagerinti situaciją?
Nors yra manančių, jog gyvūnų terapija nėra visiškai tinkama kenčiantiems nuo fobijos konkrečios rūšies gyvūno atžvilgiu, kai kurie autoriai pateikia duomenis, kad kaniterapija gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo kinofobijos – patologinės baimės šunims. Viena iš tokių autorių, C. Chandler savo knygoje „Animal Assisted Therapy in Counseling“rašo, kad jei pacientui konkreti gyvūno rūšis nėra pažįstama, arba jei pacientas yra turėjęs traumuojančių patirčių su konkrečia rūšimi, natūralus polinkis bendrauti su terapijai asistuojančiu gyvūnu gali būti sumažėjęs ar išnykęs. Autorė nurodo, kad pacientai, turintys panašaus pobūdžio problemų, kaip, sakysime, šunų baimė, neturėtų būti verčiami priartėti prie gyvūno, kuris jiems kelia baimę. Tačiau jei pacientas pats išreiškia norą būti arčiau gyvūno, į jo sprendimą turėtų būti atsižvelgta. Tokiu atveju pacientui leidžiama pačiam nuspręsti, kokiu atstumu jis nori būti nuo gyvūno, taip pat ar leisti fizinį kontaktą su gyvūnu, ar ne. Remdamasi savo patirtimi autorė nurodo, kad pacientai, bijantys šunų, kur kas dažniau apsispręsdavo, kad nori kontakto su jos terapijai asistuojančiu šunimi, nei nuspręsdavo kontakto nenorintys. Dažnai sprendimo būti arčiau gyvūno priėmimas užtrukdavo keletą savaičių, tačiau draugiškai besielgiančio šuns stebėjimas iš kliento požiūriu saugaus atstumo paprastai duodavo baimę įveikiančius rezultatus. Autorė rekomenduoja, išlaikyti pacientui suteikiantį saugumo pojūtį ir komfortabilų atstumą nuo šuns. Pavyzdžiui, šuo gali būti kambario kampe, galbūt guolyje, arba netgi kitame kambaryje. Terapeutas kartas nuo karto gali pasiūlyti pacientui kurį laiką pastebėti šunį, pavyzdžiui, atliekantį triukus. Vėliau, atsižvelgiant į paciento nuomonę, atstumas mažinamas. Kai pacientas pageidauja kontakto arba bendradarbiavimo su šunimi (liepti atlikti triukus, pamėtyti kamuoliuką, duoti skanėstą ir pan.), jo norai patenkinami. Dauguma pacientų vėliau pageidauja tiesioginio kontakto su šunimi – paliesti, paglostyti ir k.t. Tokia adaptacija prie konkretaus gyvūno ar keleto gyvūnų teigiamai veikia paciento nuostatas ir kitų rūšies atstovų atžvilgiu. Išnykus šunų baimei pagerėja gyvenimo kokybė – žmogus nebebijo išeiti į gatvę, parką ar kitas vietas, kur tikėtina, kad bus šunų, taip pat nejaučia poreikio būtinai pereiti į kitą gatvės pusę pamačius šunį, ryžtasi įeiti į parduotuvę, prie kurios įėjimo pririštas šuo, t.y., baimė nebetrukdo įprasto kasdieninio gyvenimo. Be to, sumažėja kasdien patiriamo streso lygis, žmogus gali jaustis labiau atsipalaidavęs. Taigi, galima daryti išvadą, kad kaniterapija – viena iš priemonių sprendžiant su kinofobija susijusias problemas.

Publikuoti ar kitaip platinti straipsnyje pateiktą medžiagą galima tik naudojant nuorodą į šį puslapį.

Komentarai

komentarai