Ar tikrai šuo šuniui – vilkas?

Ar tikrai šuo šuniui – vilkas?

Domestikacija

Nors ilgą laiką vyravo nuomonė, kad šuo kilo iš keleto skirtingų protėvių, kurią suformavo didelė fenotipų įvairovė, genetiniai tyrimai patvirtino, kad naminis šuo kilo iš vienos rūšies – pilkojo vilko, atmetant kitas, anksčiau laikytas potencialiais šuns protėviais, rūšis – šakalus, kojotus ir Etiopijos vilkus.

©trailmomma.com

Kaip atsiranda ALPHA patinai ir ALPHA kalės

Pirmasis vilkų elgseną tyrinėti pradėjo gyvūnų elgsenos specialistas Rudolph Schenkel (1) 1947. Savo tyrime aprašė kelerius metus viename Šveicarijos zoologijos sode stebėtus vilkus. Tyrimas atskleidė, kad vilkų gaujose vyrauja itin griežta hierarchija. Manyta, kad gaujoje yra vienas aiškus lyderis ir bet kokia konkurencija joje yra slopinama.

Praėjus keliems dešimtmečiams panašų tyrimą atliko autoritetingas JAV mokslininkas bei vilkų žinovas L. D. Mech. Savo 1970 metais išleistoje knygoje (2) jis aprašė vilkų, kurie buvo laikomi nelaisvėje, elgseną. Šį kartą buvo bandoma imituoti natūralias gyvenimo sąlygas – gyvūnai laikyti didelėje aptvertoje gamtos teritorijoje. Stebėjimų išvados atskleidė, kad nesvarbu, kiek vilkų būtų aptverta, tarp jų nusistovi griežta hierarchija. Gaujos vadu tampa stipriausias, agresyviausias vilkas, kurio kiti prisibijo, vengia konfliktinių situacijų. Stipriausia ir sveikiausia taip pat atsiranda ir patelių gretose. Taip pat pastebėta, kad gaujoje galimybę daugintis turi tik viena stipriausia priešingų lyčių pora. L. D. Mechas atrado, kad tarp aptvare gyvenančių individų konkurecija ir konfliktai kyla tik dėl gyvybiškai svarbių dalykų: maisto ir galimybės daugintis. Jei kuri nors nedominuojanti patelė susilaukdavo palikuonių, lyderė suėsdavo jos vilkiukus. Taigi dėl nelaisvėje augintų vilkų tyrimo susiformavo sąvokos – „alpha“ patinas / patelė, dar vadinami dominuojančiais individais. Šio tyrimo metu vilkų gaujoje nustatytos dvi būdingos santykių aiškinimosi pozos – dominavimo ir paklusnumo. Taip parodomas statusas gaujoje, ypač konfliktinėje situacijoje.

Kad pažintum gamtą reikia išeiti į gamtą

Ilgą laiką manyta, kad šuo – prijaukintas vilkas, tad ištirta vilkų elgsena buvo greitai „primesta“ ir šunims, o dominantinis tarpusavio bendravimo modelis, formuojamas pagal griežtas hierarchines taisykles, pradėtas taikyti ir santykyje žmogus – šuo. Iki šių dienų hierarchijos modelio taikymas gajus dresuojant šunis: teigiama, kad kone vienintelis būdas išauklėti ir suvaldyti šunį – tai parodyti, jog dominuojantis individas šeimoje (ji tapatinama su gauja) – šeimininkas.

Viskas pasikeitė atsiradus galimybei pasitelkiant filmavimo kameras stebėti vilkus natūralioje gamtoje. Tas pats vilkų elgsenos specialistas L. D. Mech 2003 metais (3), nuo pastarojo tyrimo prabėgus trisdešimčiai metų, išleido naują leidinį, kuriame aprašė vilkų elgseną, atskleistą vilkams natūralioje aplinkoje pasitelkiant filmavimo kameras. Tyrimo metu paaiškėjo, kad natūralioje aplinkoje vilkai elgėsi pagal visai kitokius elgesio modelius, nei uždaryti aptvare.

Anot autoriaus, vilkai suburia šeiminę grupę, kurią sudaro besidauginanti pora, ankstesnės vados vilkai ir antros kartos palikuonys. Paaiškėjo, kad gamtoje vilkų gauja – tai darni šeima, kurios nariai rūpinasi vieni kitais. Pastebėta, kad suaugę vilkai kartais atiduoda savo ėdesio dalį kitiems – jaunesniems ir pasiligojusiems gaujos nariams, o nuožmios kovos dėl kąsnio vilkų gaujoje nėra.

Naujos šeimos ir gaujos sudaromos tuomet, kai užaugęs vilkas šeimoje pradeda rodyti agresyvumo požymius. Jis atskiriamas nuo šeimos ir klaidžioja tol, kol randa sau antrą pusę ir teritoriją, kurioje galėtų išsimaitinti ir daugintis. Natūralioje gamtoje gyvenančių vilkų gaujoje beveik nepasitaiko agresijos išpuolių, tačiau pasireiškia stipri agresija svetimų, gaujai nepriklausančių vilkų atžvilgiu. Vilkai – monogamai, jei vienas iš poros vilkų žūva, likusiam labai sunku sudaryti naują porą ir rasti partnerį.

©loboswiki.com

Šuns sąveikos su aplinka

Siekiant paneigti griežtos hierarchijos egzistavimą tarp šunų buvo ištirtos Indijoje gyvenančių benamių šunų gaujos. Biologas S. K. Palas (4) 2001m. pastebėjo, kad šunys gyveno gaujomis, bet ne šeimyninėse grupėse. Be to, tarp gaujos narių nebuvo jokios kooperacijos – kiekvienas individas savimi rūpindavosi pats. J. Bradshaw (5), išanalizavęs S.K. Palo tyrimą, pateikė duomenų, kurie patvirtino, kad šunų tarpusavio bendravimas iš pagrindų skiriasi nuo vilkų. Nustatyta, kad ilgalaikės šunų poros susidarydavo retai, o jei susiporuodavo, atžalomis rūpindavosi tik kalės.

© Shwetadri Bhandari

Bene vienintelis panašumas į vilkų gaujos elgsenos modelį – itin retai pasitaikantis agresyvus elgesys grupės viduje. Dažniausiai šunys rodė daug raminamų elgsenos pozų. Agresijos apraiškos pastebimos tik rujos metu. Tiesa, kalės, turinčios palikuonių, tapdavo agresyvesnės, tačiau tarp savęs nekonkuruodavo. Infanticido reiškinio (savų ar svetimų palikuonių naikinimo) nepastebėta. Lyginant su vilkais, šunys nebuvo tokie agresyvūs ne grupės narių atžvilgiu, nesikooperuodavo, norėdami apginti savo teritoriją. Prieita išvadų, kad šunys yra socialūs gyvūnai, turintys įgimtą poreikį būti grupėje, o gaujos buriasi ir egzistuoja ne hierarchijos principu.

Kaip norime auginti savo šunį?

Akivaizdu, kad tirtai vilkų elgsenai didžiausią įtaką darė aplinka – elgsena kito priklausomai nuo to, vilkai gyveno laisvėje ar nelaisvėje. Prilyginkime vilkų, laikomų nelaisvėje elgseną analogiškai situacijai žmonių gyvenime. Tai panašu į gyvenimą įkalinimo įstaigoje, kur žmonės, neturintys nieko bendro, laikomi kartu apribojant jų laisvę. Ar nematote panašumo elgsenoje? Būrimasis į gaujas, jėga pagrįstas dominavimas, nuolatinė kova dėl lyderio pozicijos ir t.t.

Na o dabar teliko nuspresti, kur norime auginti savo šunį – kalėjime, kurio vadas esame ar mylinčioje šeimoje, kurioje santykiai grindžiami pasitikėjimu ir pagalba?

Gauja ar šeima?

Publikuoti ar kitaip platinti straipsnyje pateiktą medžiagą galima tik naudojant nuorodą į šį puslapį.

 

Besidomintiems giliau:

(1) Schenkel R. Expression studies on Wolves. 1st ed. Zoological Institute of the University of Basle; 1946.

(2) Mech LD, American Museum of Natural History. The wolf: the ecology and behavior of an endangered species. : Published for the American Museum of Natural History by the Natural History Press; 1970.

(3) Mech LD, Boitani L. Wolves: Behavior, Ecology, and Conservation. : University of Chicago Press; 2010.

(4) Pal S. Population ecology of free-ranging urban dogs in West Bengal, India. 2001 03;46:69-78.

(5) Bradshaw JWS, Blackwell EJ, Casey RA. Dominance in domestic dogs—useful construct or bad habit? Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research 2009 May–June 2009;4(3):135-144.

Komentarai

komentarai