Trumpai apie kaniterapiją

Kaniterapija Lietuvoje vis dar ganėtinai naujas dalykas. Lotyniškai „canis“ reiškia „šuo“, na o žodis „terapija“ jau senokai tapo tarptautiniu. Pabandysime trumpai papasakoti, kaipgi šunys susiję su terapija. Šuo – seniausia domestikuota (prijaukinta) gyvūnų rūšis. Daug tūkstančių metų šunys talkino žmogui pačiose įvairiausiose kasdienėse veiklose – šunys daug metų buvo nepakeičiami pagalbininkai užtikrinant saugumą, ganant gyvulius, medžiojant ir netgi atlikdavo pagrindinės transporto priemonės funkciją atšiauraus klimato kraštuose. Kai kuriose šalyse atskirais laikotarpiais tam tikro tipo šunys atliko socialinio statuso simbolio vaidmenį.

Keičiantis laikams šuns funkcija žmonių visuomenėję kito, atsižvelgiant į to laikotarpio ir vietos poreikius. Kai kurios, anksčiau buvusios būtinybe, funkcijos pavirto pramoga ar sporto šaka ir plačiai paplito po visą pasaulį, kaip nutiko, pavyzdžiui, su kinkinių sportu, anksčiau buvusiu pagrindine transporto priemone kai kuriuose regionuose. Kai kurios, kad ir pakeitusios formą, funkcijos vis dar pritaikomos ir naudingos mūsų visuomenėje – šunys vis dar talkina apsaugos ir paieškos tarnybose, padeda gelbėtojams, atlieka daugybę kitų darbų. Nykstant konkrečiai gyvūno funkcijai buityje, pakito ir paties gyvūno statusas, jis tapo draugu, kompanionu ar netgi pripažintu šeimos nariu. Tikėtina, kad tai didele dalimi lėmė domestikacijos procesas, kurio dėka tarp dviejų rūšių – žmogaus ir šuns – susiformavo ypatingas santykis. Be abejo, atsirado ir naujų sričių, kuriose šunys pasirodo esantys naudingi, o kartais net nepakeičiami. Viena iš tokių sričių – kaniterapija.

Kaniterapija yra viena iš gyvūnų asistuojamosios terapijos rūšių. Įvairūs autoriai ją apibrėžia kiek skirtingai. Knygoje „Handbook on Animal-Assisted Therapy. Theoretical Foundations and Guidelines for Practice“ nurodoma, kad gyvūnų asistuojamoji terapija – tai reabilitacinė (palaikomoji) kryptinga, turinti tikslą intervencija, atliekama taikant gyvūno ir žmogaus bendravimą. Šiuo bendravimu sukuriamas pozityvus žmogaus ir gyvūno ryšys yra efektyvaus gyvūnų asistuojamos terapijos taikymo pagrindas. Intervencijos tikslas – pagerinti paciento psichologines, kognityvines (pažintines), socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo situacijos, vieną ar keletą iš išvardintų. Gydomasis efektas, Ballarini teigimu, susideda iš keturių pagrindinių mechanizmų: psichologinio, emocinio, žaidimo bei fizinės stimuliacijos. Visi šie mechanizmai terapijos metu sukelia psichosomatinius efektus. Gyvūno ir žmogaus bendros veiklos metu žmogaus kūne išsiskiria medžiagos, mažinančios kraujo spaudimą ir padedančios atsipalaiduoti. Odendaal ir Meintjes aprašo teigiamus fiziologinių rodiklių pokyčius žmogaus ir šuns kontakto metu. Tyrimo rezultatai parodė, kad teigiamai organizmą, o tuo pačiu ir sveikimo procesus veikiančių medžiagų: beta endorfino, oksitocino, prolaktino, beta feniletilamino ir dopamino kiekiai po malonaus bendravimo padidėjo tiek žmonių, tiek šunų organizmuose. Tuo pat metu žmonių organizmuose sumažėjo “ streso hormonu“ vadinamo kortizolio. Iš to galima daryti išvadas, kad efektyviai terapijai būtinas abipusis suinteresuotumas ir noras bendrauti. Nagasawa ir kolegų atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad abipusio šuns ir jo šeimininko akių kontakto metu oksitocino kiekis išaugo abiejų pusių organizmuose. Tuo tarpu prijaukinti vilkai vengia akių kontakto su savo šeimininkais, tad daroma prielaida, kad vilkai kontakto su savo savininkais metu tokio efekto nepatiria. Galima manyti, kad šis ryšys – domestikacijos proceso pasekmė.

Reikėtų paminėti ir kitas kaniterapinio pobūdžio veiklas, pavyzdžiui, edukaciją su šunimis, siekiant pagerinti kognityvinę funkciją, padaryti mokymosi procesą efektyvesniu, patrauklesniu. Taip pat nespecifinę arba netikslinę kaniterapiją, kai nėra siekiama konkrečių tikslų, tiesiog naudojamasi kasdienybės sukurtomis situacijomis, paprastai tai būna gyvūnas – šeimos augintinis. Šunis, skirtus emocinei paramai suteikti, tai dažniausia taip pat būna kaip augintiniai laikomi gyvūnai, kurių paskirtis – užtikrinti emocinę bei psichologinę šeimininko pusiausvyrą. Atskira tema šunys – vedliai, kurie apmokomi padėti kasdienybėje konkrečią negalią turintiems asmenimis (akliesiems, kurtiesiems, turinčiais autizmo spektro sutrikimų, turinčiais judėjimo negalią ir t.t.). Priešingai, nei kaniterapijai naudojami šunys, kurie dirba prižiūrimi šeimininko, su daugeliu žmonių, šunys vedliai ruošiami konkrečiam žmogui ir dirba savarankiškai, tad jiems taikomi kiek kitokie, labiau specifiniai, reikalavimai nei kaniterapijai naudojamiems šunims, nors šios dvi šunų atliekamos funkcijos visuomenėje dažnai painiojamos.

 

Taigi, ką gali kaniterapija?

Tyrėjų grupė – Beetz, Uvnas-Moberg, Julius ir Kotrchal – išanalizavo daugybę tyrimų, kurių metu terapijai buvo naudojami gyvūnai – daugiausia šunys ir katės. Jie nurodo tokius pozityvius žmogaus ir gyvūno bendravimo efektus įvairaus amžiaus sveikiems ar turintiems psichikos problemų žmonėms:

• Pagerėjo socialinis dėmesys, elgesys, tarpasmeninis bendravimas ir nuotaika.
• Sumažėjo su stresu susiję rodikliai, tokie, kaip kortizolio kiekis, širdies ritmo dažnis ir kraujo spaudimas.
• Sumažėjo asmens pateikiami duomenys apie baimę ir nerimą.
• Pagerėjo psichinė ir fizinė būklė (ypatingai pagerėjo kardiovaskuliarinė būklė).

Taip pat pateikiamos išvados, padarytos iš nedidelio kiekio tyrimų, apie pozityvius žmogaus ir gyvūno bendravimo efektus:
• Sumažėjo tokie su stresu susiję parametrai, kaip epinefrino (adrenalino) ir norepinnefrino (noradrenalino) kiekis.
• Pagerėjo imuninės sistemos funkcija.
• Pagerėjo atsparumas skausmui.
• Padidėjo patikimumas ir pasitikėjimas kitais žmonėmis.
• Sumažėjo agresija.
• Sustiprėjo empatija.
• Pagerėjo mokymasis.
Tyrimo autorių manymu, šie žmogaus ir gyvūno bendravimo sukeliami efektai susiję su oksitocino, dar vadinamo „meilės hormonu“, išskyrimo sistema. Jie pastebi, kad tirtieji atvejai pasižymi tuo, kad tyrimų dalyviai savanoriškai sutiko dalyvauti tyrimuose ir buvo palankiai arba neutraliai nusiteikę parinktų gyvūnų rūšių atžvilgiu, nejautė baimės. Tyrėjai pastebi, kad vargu ar galima būtų tikėtis raminančio ir stresą mažinančio efekto gaunamo, pavyzdžiui, iš bendravimo su šunimi, tuo atveju, jei žmogus turi fobiją šunų atžvilgiu. Taigi, savanoriškas apsisprendimas riboja tiriamųjų populiaciją, tačiau galima manyti, kad panašūs ar analogiški gautiesiems efektai gali būti patiriami tų asmenų, kurie gyvūnų atžvilgiu nusiteikę panašiai – neutraliai ar pozityviai. Taip pat įtakos šiuo atžvilgiu gali turėti žinios apie gyvūną, kaip rūšį. Taip pat vertėtų atsižvelgti į tai, kad gyvūnai, dalyvaujantys tyrimuose, tais atvejais, kai jie nepriklauso tiriamajam, turi atitikti aukštus reikalavimus, jie turi būti paklusnūs, kantrūs, draugiški, sveiki ir gerai socializuoti su sergančiais bei specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis. Taigi, ne visi tyrimų rezultatai gali būti pritaikomi kiekvienam paciento laikomo gyvūno atvejui, kadangi pozityvus efektas gali sumažėti dėl gyvūno elgesio ar sveikatos problemų.

 Publikuoti ar kitaip platinti straipsnyje pateiktą medžiagą galima tik naudojant nuorodą į šį puslapį.

Komentarai

komentarai