KANITERAPIJA

Meilė gyvūnams – mūsų prigimties dalis. Mokslinkas Edvardas Vilsonas šį reiškinį pavadino biofilija. Jei asmeninė žmogaus patirtis neužgožė šios prigimtinės dalies, vien tik šuns pasirodymas gali sukelti teigiamas emocijas, padedančias sveikti. Tiesa, būtina, kad šuo jaustųsi gerai, o noras užmegzti kontaktą būtų abipusis. Kodėl to reikia? Tiek žmonių, tiek gyvūnų smegenyse yra vadinamieji veidrodiniai neuronai, viena iš jų funkcijų – socialinio ryšio kūrimas. Tai leidžia socialiniams partneriams (nesvarbu, kokios jie rūšies) emociškai jausti be daryti įtaką vienas kitam.

Skirtingų individų ir skirtingų rūšių atstovų veidrodinių neuronų savybės skiriasi. Tie skirtumai lemia empatijos laipsnį. Šunys ir žmonės stebėtinai panašus būtent empatiškumo atžvilgiu. Daugelis šunų geba pajusti žmogaus būseną ir subtiliai prie jos prisitaikyti – lygiai taip pat jie elgiasi ir bendraudami su savo gentainiais. Be to, malonaus bendravimo su šunimi metu abiejų organizmas išskiria oksitociną – prieraišumo hormoną, kuris ir lemia teigiamus pokyčius organizme.

Kaniterapijos seanso metu malonus šuns ir žmogaus bendravimas lemia tam tikrus psichosomatinius efektus, lemiančius pozityvius fiziologinius pokyčius žmogaus organizme. Tai ypač aktualu asmenims, turintiems psichologinių ar socialinių problemų, taip pat sergantiems lėtinėmis ligomis ir pan. Pastebėta, kad malonaus bendravimo su šunimi metu pagerėja socialinis dėmesys, elgesys, tarpasmeninis bendravimas ir nuotaika, sumažėja su stresu susisiję parametrai, gerėja imuninės sistemos funkcija, atsparumas skausmui, mažėja agresija, stiprėja empatija ir pasitikėjimas kitas žmonėmis.