Šunų terapinių pratimų keliami iššūkiai

Nuovargis

Nuovargio atpažinimas – esminis pratimų programos rengimo elementas. Jį sukelti gali energijos trūkumas, hipertermija. Terapijos metu svarbu ieškoti nuovargio ženklų. Tai – dažnas lekavimas, užsirietęs liežuvis, padidėjęs širdies susitraukimų dažnis, nuleista uodega ir ausys, raumenų drebulys, eisenos pakitimas, garsai (cypimas, lojimas, urzgimas) ar atsisakymas tęsti darbą. Itin dėmesį į kvėpavimą reikia kreipti tokių pratimų kaip bėgimas bėgtakiu ar plaukimas metu, kadangi šuns metabolinės šilumos gamyba gali viršyti jo gebėjimą tą šilumą išsklaidyti.

 Slydimas

Silpniems pacientams reikalingi tinkami paviršiai. Šuo, kuris jaučiasi nestabiliai, labiau linkęs į paniką, gali susižaloti ar sužaloti kitus . Geras pagrindas pėdoms svarbu taikant bet kokį pratimų režimą, ypač silpniems pacientams ar intensyvios veiklos metu.

 Kontrolė

Tinkamas valdymas gali užkirsti kelią tokiam elgesiui kaip tampymasis, šokinėjimas ar agresija. Kad treniruojamas šuo būtų saugus, kontrolei naudojami pavadėliai arba petnešos, kurios negali riboti judesių. Pavadį esant reikalui galima vynioti apie šuns pilvą – tai suteiks galimybę jį valdyti įvairiomis kryptimis. Antkaklis leidžia švelniai koreguoti pacientą smulkiais rankos judesiais. Puikus įrankis – galvos „halteriai“ (apynasriai). Teisingai taikant, apynasris bus saugus ir neskausmingas įrankis. Dirbant su apynasriu, šuo negali išsisukti, nusisukti arba kaip tik, hendleris gali paskatinti reikiamą pasukimą. Tokios priemonės kaip smaugiančios grandinėlės vengtinas dalykas, visada geriau rinktis apynasrį ir skanėstus .

 Agresija

Gyvūno baimė – pagrindinė agresijos priežastis. Daugelis rodo aiškius baimės požymius ir norą gintis, tačiau kai kurie gali atrodyti itin agresyvūs. Daug kas bando juos vadinti „dominuojančiais“, tačiau atidžiau stebint matyti gynybinės agresijos požymiai.

Baimė paprastai susijusi su linkusiomis į atsitraukimą pozomis ir agresija į stimulą, ypač jei toks elgesys ankstesnių susitikimų metu jau yra padėjęs išvengti stimulo. Dominavimu apibūdinamas kaip santykinis tarp individų, kurių agonistinis susidūrimas (agresija ir nuolankumas) rodo, kas gauna pirmenybę vertingiems dalykams kaip maistas ar poravimosi partneris. Dominavimo sąvokos naudojimas kaip asmenybės statinis požymis neteisingas – gydymo įstaigoje gyvūnai neturi išplėstų socialinių santykių su darbuotojais ir neturi tiek laiko, kad taptų teritoriniais.

Nepriklausomai nuo gyvūno emocinio  pagrindo, jėgą ar skausmą sukelianti priežiūra niekada nėra pateisinama ir paprastai nebūna produktyvi. Tokie būdai gali išprovokuoti baimės reakcijas ir agresiją, dėl ko vėlesni apsilankymai ves į dar ekstremalesnes situacijas. Vienas iš paprasčiausių būdų keičiant gyvūno atsaką į baimę – šuniui suteikti atlygį esant baimei, taip siekiant baimės reakciją pakeisti maloniomis emocijomis .

Teisingai atlikta sisteminė desensibilizacija nors ir užims nemažai laiko, tačiau išties jį sutaupys ir bus humaniškas sprendimas.

Šunims, kurie linkę kandžiotis, gali prireikti antsnukio – pageidautina tokio, su kuriuo gyvūnas galėtų paimti skanėstą, lekuoti ir dirbti ilgais periodais. Apsauginė apykaklė („satelitas“) tinka siekiant užkirsti kelią kandimui, ypač brachicefalinėms veislėms, kurių atstovams sunku rasti tinkamus antsnukius .

 Pagalbinės priemonės

Pacientams, kurie nesugeba išlaikyti savo kūno svorio, naudojami diržai. Siekiant užkirsti kojų vilkimą ataksinaims pacientams, vengiant savaiminio silpno šuns slydimo ar dizestezijomis sergančiųjų traumų, naudojami batai.

Paciento motyvacija

Dauguma šunų motyvacija nesiskundžia, tačiau kartais gali prireikti pagalbos. Pratimų sesijos visada turi būti pozityvios, o tai gali tapti iššūkiu kai tenka sunkinti užduoti. Kai šuo viską atleika teisingai, apdovanojimai būtini. Šunys jaučiasi geriau, kai yra skatinamo ir glostomi, tačiau dauguma jų nejaukiai jaučiasi dirbant su nepažįstamais asmenimis. Prieš treniruotes pirmiausia rekomenduojama šunį supažindinti su inventoriumi, leisti jį apuostyti.

Lengviausia dirbti su šunimis, kuriuos motyvuoja maistas ar žaislai, tačiau net ir jiems gali kilti problemų susiduriant su naujais, neįprastais objektais, veiklomis ar scenarijais, tad dažnai paleidimas nuo pavadėlio, mėgstamas asmuo ar švelnus rankinis prilietimas su žodiniu pagyrimu gali būti labai naudingi. Mokant atlikti sudėtingus pratimus galima taikyti klikerį, žyminti teisingą elgesį.

 Progreso vertinimas

Kaip dažnai vertinami rezultatai priklauso nuo konkretaus paciento. Neuroreabilitacijos pacientų progresas kasdienis, po orotopedinių operacijų vertinama kas 2 – 4 savaites, o aukštos klasės sportininkai sekantį lygį pasiekti gali net po kelių mėnesių.

Kai tampa akivaizdu, kad dabartinis patimų lygis šuniui lengvas, ateina laikas pažangai. Treniruotės pabaigoje gyvūnas gali atrodyti pavargęs, tačiau jeigu po pusvalandžio jis vėl pasiruošęs žaisti, veiklos lygį galima didinti. Jei po treniruotės likusią dienos dalį šuo atrodo pavargęs ar jam sunku tęsti darbą, intensyvumo lygį vertėtų sumažinti perpus, o iššūkius didinti lėtai. Verta atsiminti, kad iškart po pratimų šuns laikysena ir judesiai turi būti tokie patys er net geresni, negu iki jų. Jei pastebimi neigiami pokyčiai, reikia keisti kartojimų skaičių, dažnumą ar pereinant prie paprastesnių užduočių.

Komentarai

komentarai