Veislė – tai ne pasiteisinimas!

Veislė – tai ne pasiteisinimas!

„O ar dresuojate [VEISLĖS PAVADINIMAS] veislės šunis?“
„Manau, kad mano šuniui šis metodas „neveiks“, jis [VEISLĖS PAVADINIMAS].“
„O ar galima dresuoti mano šunį? Jis jau suaugęs ir jo veislė [VEISLĖS PAVADINIMAS].“

Tai tik keletas klientų frazių, dažnai girdimų pirmojo pokalbio metu. Atsakydami į jas dalinamės sertifikuotos šunų elgesio konsultantės ir elgesio specialistės iš Sacramento SPCA Lisos Mullinax žodžiais:

„Ar esate girdėję kažką sakant, kad konkrečios veislės šuo TURI BŪTI treniruojamas tam tikru būdu ar kad tas pats šuo NEGALI BŪTI treniruojamas kitaip? Galbūt specializuotas veislės interneto puslapis sako, kad jų veislė reikalauja labai stiprasu lyderio. Ar kas nors internete netiki, kad tam tikri metodai gali būti veiksmingi, jei pateikiamas pavyzdys nėra su veisle [VEISLES PAVADINIMAS] ir dar neturi [SPECIFINIS KRITERIJUS].

Tai tik dar vienas būdas įvardinti mitą, kad „visi šunys mokosi skirtingai“.

Ar visi šunys yra saviti ir individualūs? TAIP.
Ar kiekvieno šuns motyvacija skirtinga? TAIP.
Ar mokymas turi būti pritaikytas kiekvienam šuniui? TAIP.
Ar reikia atkreipti dėmesį į skirtingus veislių požymius? TAIP.

Tačiau tai nereiškia, kad jie mokosi skirtingai ar kad kažkuri veislė gali mokytis tik pasitelkiant jėgą.

Visi šunys, nepriklausomai nuo jų veislės, turi smegenis. Smegenis, kurios, nepriklausomai nuo veislės, turi migdolinius kūnus, kaktinę skiltį ir… na, pagavot mintį.

O dabar pagalvokim, kaip yra su ereliais ir aligatoriais? Jie tikrai turi skirtingas smegenis, tiesa?

Taip, jie turi. Jų smegenys nėra tokios pačios kaip šunų smegenys, kaip ir šunų smegenys nėra tokios pačios, kaip žmonių smegenys. Tačiau visi jie mokosi keičiant savo elgesį manipuliuoti savo aplinką.

Šiuo metu vienodai mokomi visų rūšių gyvūnai – paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, varliagyviai ir žinduoliai.

Kadangi visos rūšys esminiame lygmenyje mokosi tuo pačiu būdų: šis elgesys yra sėkmingas arba nesėkmingas. Šis scenarijus yra saugus arba nesaugus.

Operantinis ir klasikinis sąlygojimas – tai koncepcijos, kurios nėra naujos, daugiau nei 100 metų išbandytos ir vėl iš naujo bandytos mokslininkų ir nežymimos prekės ženklu rašant knygas ar televizijoje.

Aš mačiau aligatorius, upių ūdras, jūrines ūdras, poliarinius lokius, tigrus, žirafas, vėžlius ir dar daugybę kitų gyvūnų, demonstruojančių įvairius taikinio(target) ar zonos(station) treniravimo variantus ir tai yra kaikas, ką aš kasdien darau su šunimis.

Aš mačiau žirafą, poliarinius lokius ir hienas savanoriškai dalyvaujančius veterinarinėse procedūrose, tokiose kaip kraujo paėmimas, kurios patenka į gyvulininkystės mokymą ir dabar daroma su šunimis.

Šį rudenį žiurėjau BBC dokumentiką apie Ken Ramirez treniruotus 10 000 drugelių, kurie skrenda iš vienos vietos į kitą. Ir jūs norite pasakyti, kad tai [VEISLĖS PAVADINIMAS] yra įpatingas iššūkis?

Taigi, kai išgirstu ką nors sakant, kad [VEISLĖS PAVADINIMAS] negali būti išmokytas tam tikru būdu arba turi būti mokomas kitaip, aš tegirdžiu pasiteisinimą dėl nepakankamų žinių ar įgūdžių.

Laimei, mes neribojame savęs savo mokymesi vien todėl, kad esame žmonės. Aš, be abejo, buvau viena iš tų trenerių, kuri manė, kad treniravimas pasitelkiant klikerį skamba absurdiškai. Bet aš sužinojau daugiau ir pradėjau bandyti tai su skirtingais šunimis ir įvairiomis priežasitimis. Ir šunys įrodė man priešingai – tai nebuvo absurdiška. Tai atrakino galimybių pasaulį.

PRIEŠTARAVIMAI

„Bet kaip dėl agresyvių veislių?“ Agresyvus elgesys yra normalus, natūralus elgesenos elementas. Bitės gelia. Katės dreskia. Žirafos spiria. Šunys kanda. Arkliai kanda. Paukščiai kanda. Velniai griebtų, jei gyvis turi burną, jis gali įkasti.

Išskyrus gruobuoniškumą (seniau vadintą gruobuonine agresija), bet koks agresyvus elgesys atlieka tą pačią funkciją – apsaugoti gyvūną ar resursus, būtinus išgyvenimui ar dauginimuisi. Tai nėra veislės specifika.

Kai kurios veislės gali padaryti didesnę žalą, nei kitos, tačiau tai nereiškia, kad jų atstovai labiau linkė į agresiją. Jie nėra labiau linkę kąsti, nėra linkę kąsdami labiau sužeisti, tad tai nereiškia, kad jie yra iš esmės pavojingesni.

Tai taip pat nereiškia, kad jiems reikia specialių metodų, kad jų elgesys pasikeistų.

Aš šiuo metu dirbu su 100-uoju vokiečių aviganiu (GSD) ir 14-tuoju Chichuahua dėl to pačio elgesio. Vokiečių aviganio šeimininkui jo veterinaras patarė, kad vokiečių aviganis TURI BŪTI dresuojamas su specialia įranga ir „pozityvūs metodai neveiks“.

Ir vis dėl to, abu šunys į treniravimą reaguoja lygiai taip pat gerai… TOKĮ PAT treniravimą. Aš užfiksuoju ir sustiprinu elgesį, kurio noriu labiau. Aš dirbu žemiau slenksčio, kad išvengčiau elgesio praktikos, kurią noriu sumažinti. Aš didinu toleranciją per laipsnišką desensibilizaciją. Aš darau viską, ką galiu, norėdama išlaikyti minimalų nerimą ir nusivilimą, kad galėčiau pagerinti jų asociacijas situacijose, kurios iššaukia probleminį elgesį. Šios strategijos nėra specifinės veislei.

„Bet treneriai, naudojantys teigiamą motyvaciją, nedirba su [VEISLĖS PAVADINIMAS]“

Tai kvailystė, bet aš tai girdžiu. Treneriai, kurie naudoja teigiamą motyvaciją, ne tik dirba su tomis veislėmis, kuriomis kiti naudojasi, kaip pasiteisinimu dėl vieno ar kito metodo, jie AUGINA ir gyvena su šiomis veislėmis. Ir taip, darbinių linijų taip pat.“

Komentarai

komentarai